Pavadinęs savo nedidelę baldų krautuvėlę „Oikos.lt“ (tariama „íkos“ – sen. gr. „namai“ ir „šeima“) jis parduoda po trupinį kretietiško paveldo į lietuvių namus. Beje, iš šio graikiško žodžio išsivystė ir tokie populiarūs terminai, kaip ekologija bei ekonomija. O būtent ekologija ir yra šių baldų išskirtinė savybė – visa jiems naudojama mediena jau kartą atitarnavo įvairioms paskirtims. Graikų šeimos rankose ji atgimsta dar kartą.
Saulė, gėlės, jūra ir jokio streso
„Kreta – didžiausia Graikijos sala. Kažkada, prieš 4–5 tūkstančius metų, joje klestėjo labai aukštos kultūros Mino civilizacija. Tačiau ją nušlavus, kaip manoma, galingam cunamiui, salą valdė visi, kas tik netingėjo: achajai, dorėnai, romėnai, arabai, venecijiečiai, turkai. Visi pjovėsi, valdė paeiliui, vieni kitus išstumdami, kol galiausiai, po Balkanų karų, maždaug prieš 100 metų, Kreta atiteko graikams“, – šiek tiek savo mylimo krašto istorijos, kalbėdamas renginyje „Hub Camp“, skirtame kūrybiškam daiktų perdirbimui (angl. „upcycling“), papasakojo D. Regelskis.
Jis teigė, kad šią salą atrado prieš maždaug 8-erius metus. Pamažu šeimos atostogos šioje saloje ištįso nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių per metus. Niekur kitur savo atostogų jie nebeplanuoja.
Jaukūs venecijietiško stiliaus senamiesčiai, tradicinės tavernos, ryškios spalvos, kaitri saulė, nuolat žydras dangus, viskas paskendę gėlių žieduose – na, kam gali nepatikti toks nuostabus kraštas?
„Vietiniai gyventojai labai draugiški, džiaugiasi kiekviena diena, visi „atsipūtę“. Popiet – siesta, o vakare – fiesta. Ir, žinoma, jokio streso!“, – šypsodamasis šio krašto gyventojų nuotaikas prisiminė architektas.
„Kretiečių turgūs lūžta nuo šviežių vaisių, daržovių, jiems nereikia jokių šiltnamių – viskas saulėje prinokę. Sultingi arbūzai, vynuogės, mano taip mėgstamos figos…“, – svajingai klausytojus liūliavo jis.
Baldai, dėl kurių negalėjo užmigti
Sugundęs visus atostogų nuotaika, D. Regelskis perėjo prie to, ką jam pavyko iš šio krašto parsivežti. Keliaudami po Kretą jiedu su žmona susipažino su graikų pora, gaminančia baldus iš jau atitarnavusių medinių dalių: išmestų langinių, senų langų, durų staktų, varčių, įvairios namų medienos.
60-mečiai graikai Manolis ir Marija važinėja po įvairius Kretos kaimus ir į savo sunkvežimį krauna viską, ką tik randa išmesta. Visa tai jie vežasi į savo dirbtuves, kur su nagingnais staliais derina senas lentas vieną prie kitos.
Tuo metu graikai dar turėjo savo baldų saloną – šiuo metu tokius baldus jie tegamina tik pagal užsakymus.
„Patekęs į tą parduotuvę aš tiesiog išprotėjau, – prisipažįsta D. Regelskis. – Visą savaitę negalėjau užmigti: o ta komoda kokia! Štai tam interjere kaip tiktų! O anam – ta spintelė! Bet Kreta… Kaip paimti? Kaip parsivežti?!“
Po savaitės grįžęs pas graiką Manolį architektas praktiškai iššlavė visą jo parduotuvę.
„Žinot, vieni iš atostogų parsiveža kokį magnetuką ant šaldytuvo. Kiti – apyrankių ar auskariukų. Na, aš nusipirkau baldų. Konteinerį. Litais tai man kainavo apie 30 tūkstančių. Et, juk atostogos!“ – šypsodamasis prisimena D. Regelskis.
Kodėl taip nepavyktų su lietuviška mediena?
Tuomet prasidėjo ilgas bendravimo su siuntų kompanijomis periodas: dauguma vežėjų nematė jokios bėdos iš Graikijos parvežti riebų konteinerį baldų – iki tos akimirkos, kai išgirsdavo, jog juos vežti teks iš salos.
Spalvingi dirbiniai dar apie metus supakuoti prastovėjo baldininkų sandėlyje, kol galiausiai kantrybės netekęs D. Regelskis pasamdė pačius graikus. Pastarieji atsakingai baldus pristatė iki pat šeimos durų.
Dalius su žmona baldais iš Kretos apsistatė savo loftą – čia jie – it specialiai tam skirti – raibuliuoja pastelinėmis spalvomis bendrame detalių, ryškių spalvų ir žaismingų akcentų fone.
Kalbėdamas D. Regelskis pademonstravo nuotraukas, kaip atrodo vaizdas aplink graikų šeimos dirbtuves – vaizdas šiek tiek primena sąvartyną.
„Jie panaudoja viską. Ir išdidžiai sako: „Mūsų baldų gamybai papildomai nebuvo nukirstas nė vienas medis“. Viskas panaudojama ir perdaroma iš daiktų, kurie jau atitarnavo savo gyvenimą pagal visai kitą paskirtį“, – pasakoja D. Regelskis.
Tuo šie baldai vienus žavi, kitus – galbūt atbaido. Sunku suvokti, jog iš senų langinių ar durų staktos dar galima sumeistrauti ką nors ilgaamžio, mat Lietuvoje tokiai paskirčiai naudotas medis būtų iškentęs keliasdešimt žiemų jau būtų gerokai sutręšęs – jei nesupuvęs.
„Kretoje faktiškai nėra žiemos. Tik sausį, vasarį palyja. Beveik ištisi metai – saulės, šilumos, iš Libijos atplūstančio dykumų vėjo. Šis medis yra labai kietas, tarsi užgrūdintas tos kaitros ir vėjo“, – stipriai belsdamas į atsivežtą stalą pasakojo architektas.
Kas per daug – nesveika
„Visi šie baldai gaminami nenaudojant jokių šiuolaikinių detalių, varžtų. Medis – suleidžiamas senoviniu būdu, suklijuojamas. Stalčiuose, žinokite, nėra jokių „Bliumo“ bėgelių, – juokėsi architektas. – Stalčius reikia traukti. Visos rankenos – metalinės, kalvio darbo, taip pat surinktos apleistuose Kretos kalnų kaimuose. O vienai spintelei panaudoti metaliniai ketaus ornamentai iš venecijietiško senamiesčio.“
Kodėl šie baldai yra tokie spalvingi? D. Regelskis paaiškina, jog Kretoje namai dažomi ryškiomis, grynomis spalvomis. Šie dažų likučiai paliekami – jie nenuobliuojami, o kaip tik spalvas stengiamasi derinti tarpusavyje kuriant „margo rūbo“ baldą.
„Labai svarbu tokiais baldais neužstatyti visų namų. Gražiausiai žiūrisi, jei kambaryje tokių baldų yra vienas. Arba du. Tų gamintojų pagrindiniai klientai yra belgai, olandai, prancūzai, vokiečiai – kurie Graikijoje įsirenginėja savo namus, vilas. Ir netgi jie, kai atvažiavę paprašo: „Man tokią lovą, stalą, virtuvės baldus, komodas…“, išgirsta: „Ne“. Patys gamintojai mandagiai sustabdo linkusius persistengti“, – sakė architektas.
Sulaukė kreivų statybininkų žvilgsnių
Tuo metu pranešimo klausiusi „Absurdo idėjų“ studijos įkūrėja, dizainerė Jurgita Jakubauskaitė, iš atlikusių medžagų gaminanti ir baldus, ir papuošalus, ir šviestuvus, pastebėjo, jog „perdirbtų“ daiktų interjere negali būti per daug. Tačiau didesnė bėda – jog ne kiekvienas supranta tokį stilių ir jį priima. Juo labiau – ne kiekvienas nori mokėti už „seną“ daiktą, kuriam paversti vėl naudojamu vis tik reikėjo ilgų valandų rankų darbo.
D. Regelskis prisiminė kelis kurioziškus klausimus, kurių yra sulaukęs dėl tokių baldų.
„Kai kartą atvežėme vieną iš šių komodų į kliento interjerą, statybininkai subėgę apžiūrėjo ir paklausė: „Daliau, ar čia pats darei?“ Netgi mano tėvukas atvažiavęs į svečius pažiūrėti, ką gi čia tokio sūnus parsivežė iš tolimo krašto, ir atsisėdęs už kretietiško stalo atsargiai pasiteiravo: „O tu, Daliau, stalviršį tikrai gerąja puse uždėjai?“ Štai tokių klausimų sulaukia mano baldai“, – juokėsi vyras.
Jis teigė, jog graikų šeima medieną itin atsargiai nušveičia, tik kad nebyrėtų seni dažai, ir tuomet rankomis įtrina specialiu vaško ir aliejaus mišiniu. Baldas įgauna blizgesį, spalvos pagyvėja, tampa dar sodresnės.
Kretos baldininkai gamina ir šiai salai būdingas tradicines kėdes – jos yra vienodos konstrukcijos, su pintomis sėdynėmis, tačiau kiekviena taverna šių kėdžių rėmus dažo skirtinga spalva, kad būtų lengva atpažinti, kuri kieno – ypač kai gatvėje įsikūrusios kelios tavernos viena šalia kitos.
Lofte – ir daugiau originalių detalių
„Kuo man dar patinka šitie baldai, – lyg paslaptį atskleidė D. Regelskis. – Ant jų visiškai nesimato dulkių. Tie nauji baldai, ypač, jeigu tamsus paviršius, – viena diena ir jau dulkėta. O čia – gali ir visiškai nevalyti. Be to, naujiems baldams, jei atsilupo apvadėlis, – ir kaip atrodo? Reikia tvarkyti ar išmesti. Katė pagalando nagus – ir jau bėda. O čia – prašom, galąsk kiek nori!“
Architektas pasakojo, jog įvairūs įbrėžimai, aptrynimai daro šiuos baldus dar gražesniais, vertingesniais ir tampa neatsiejama jų dalimi. Svarbiausia, kad baldai išlieka labai tvirti, juos galima perduoti kitoms kartoms: vaikams, anūkams.
Jis pats baldais iš Kretos apstatė savo namus – panaudojo valgomojo stalą su kėdėmis, komodą su stalčiais, TV stalelį, kavos staliuką, porą spintelių. Neįprasta, tačiau tokio stiliaus baldai puikiai „įsipaišė“ moderniame buvusios gamyklos Ševčenkos gatvėje lofto interjere. Šeima prie jų priderino visą kitą buto detalių margumyną – taip pat sofos bei fotelių gobeleno spalvas.
Dar pora neįprastų detalių: visai prie grindų įmontuota lieto ketaus kriauklė su senoviniu kraneliu, kokios dažniausiai įrengiamos lauke pietų šalyse. Šią D. Regelskis įrengė svečių atsivestiems keturkojams palakti vandens.
Viena labiausiai akį traukiančių detalių – iš buvusio Lenino (dabar – Gedimino prospekto) tyliai „išgelbėti“ kelis šimtus kilogramų sveriantys metaliniai medžių apvadai.
„Tuo metu dar gyvenome prospekte, ten prieš 7-erius buvo vykdoma jo rekonstrukcija. Kasdien grįžtant namo man plyšo širdis – darbininkai viską naikino: ardė, metė lauk, daužė… Kadangi šie ketaus apvadai – labai sunkūs, pasikviečiau draugą į pagalbą ir naktį sutempėm vieną tokį komplektą į mūsų buto sandėliuką – jis iš 4 dalių. Kai kas sako – pavogei. Ne! Aš juos išgelbėjau“, – juokiasi architektas.
Tuomet jis svarstė, kad jei kartais tektų projektuoti namą, kurio kiemo centre augtų vienas medis – šiuos apvadus šeimininkams tiesiog padovanotų. Per visus tuos kelerius metus namo su vienu medžiu kieme taip ir nepasitaikė.
Todėl paties D. Regelskio namus įrenginėjantys statybininkai gavo nemenką užduotį sugalvoti, kaip pritvirtinti tokią sunkenybę prie sienos ir dar – su vyriais. Architektas iš vidinės rėmo pusės sumontavo paslėptą, reguliuojamo intensyvumo LED apšvietimą.
Šiandien iš viso konteinerių perdirbtos medienos baldų didžiosios dalies jau nelikę. Architektas sako tiksliai nežinantis, ar atsiveš jų daugiau. Pamažu keičiasi ir Graikijoje dirbančių meistrų kryptis – dabar jie daugiau dirba su metalu, galutinis rezultatas keičiasi.
Tačiau esminė idėja išlieka – surinkti unikalias kruopelytes senojo paveldo ir sukurti kažką naujo, stebinančio, neįprasto bei jaukaus.
Inga Labutytė-Atkočaitienė
Statybunaujienos.lt
